1483 m. rugsėjis

Pagaliau turiu, ko troškau. Paveldėjau karalystę, apie kurią svajojau melsdamasi ir trokšdama būti kaip Orleano mergelė, vienintelė mergina, kuri pasiekė, kad jos karalystė iškiltų, vienintelė man žinoma moteris, kuri iš paties Dievo sužinojo, kad tai įmanoma. Mano kambariai Londono dvare tapo slaptu maištininkų štabu; kiekvieną dieną čia traukia žygūnai su naujienomis apie kariuomenes, su prašymais duoti pinigų, žmonės ateina pasiimti ginklų ir slapčia išsineša juos iš miesto. Mano darbo stalas, kadaise nukrautas studijoms reikalingų knygų, dabar užklotas rūpestingai nukopijuotais žemėlapiais, stalčiuose slepiami slaptų žinučių kodai. Mano damos prisaikdina savo vyrus, brolius, tėvus ir verbuoja mūsų pusėn. Mano draugai bažnyčioje ir žemėse vieni per kitus šalyje mezga konspiracinį tinklą. Aš sprendžiu, kuo galima pasitikėti, o kuo ne, ir susisiekiu su jais asmeniškai. Tris kartus per dieną puolu ant kelių melstis, o mano Dievas — teisėtai kariaujančiųjų pusėje.

Daktaras Luisas kasdien kursuoja tarp manęs ir karalienės Elžbietos, kuri renka vis dar Jorkų princams ištikimus didžiūnus ir karaliaus dvariškius, o jos broliai ir sūnus slapčia lanko grafystes aplinkui Londoną ir šaukia rėmėjus, kai aš renku tuos, kurie kausis už Lankasterius. Mano namų ūkvedys Redžinaldas Brėjus zuja visur, o brangus bičiulis Džonas Mortonas kaip svečias ir kalinys kasdien palaiko ryšį su Henriu Stafordu, Bakingamo hercogu. Jis pasakoja hercogui, kaip mums sekasi rinkti žmones, ir raportuoja man, kad tūkstančiai vyrų, kurie paklūsta Bakingamui, taip pat slapčia ginkluojasi. Saviems žmonėms žadu, kad Henris ves Jorkų princesę Elžbietą ir savo pergale suvienys šalį. Tai juos palenkia mano pusėn, bet Jorkams ir paprastiems žmonėms nerūpi mano Henrikas. Jie rūpinasi, kad princai būtų išlaisvinti. Jie taip nerimauja dėl berniukų, jog, susivieniję prieš Ričardą, jie prisijungs bet kokį sąjungininką, kad ir patį velnią, jei tik galės išvaduoti ir bokšto vaikus.

Bakingamo hercogas, atrodo, neišdavė mūsų plano, nors neabejoju, kad turi ir savo. Jis žada surinkti savo žmones ir ištikimus Tiudorų rėmėjus žygiuodamas per Velsą, kirsdamas Severną ir įžengdamas į Angliją iš vakarų. Tuo pat metu mano sūnus išsilaipins pietuose ir patrauks su savo armija į šiaurę. Karalienės šalininkai susirinks iš visų pietinių grafysčių, kur jos valdžia stipriausia, o Ričardui, esančiam šiaurėje, teks rinkti rekrūtus žygiuojant į pietus susitikti ne su viena, bet su trimis didelėmis armijomis ir pasirinkti savo mirties vietą.

Džasperas ir Henris buria karius iš bjauriausių Europos miestų kalėjimų ir gatvių. Susirinks samdomi kariai ir beviltiški nusikaltėliai, kurie buvo paleisti tik todėl, kad sutiko kautis po Tiudorų vėliava. Mes nesitikime, kad jie atlaikys daugiau nei vieną mūšį, iš jų nėra ko tikėtis ištikimybės, jie nejaučia, kad kaunasi už teisėtą reikalą. Bet vien jų skaičiumi mes nugalėsime. Džasperas surinko penkis tūkstančius, tikrus penkis tūkstančius ir padarys iš jų smogikų būrį, kuris keltų šiurpą bet kuriai šaliai.

Nieko nenujaučiantis Ričardas toli Jorke, mėgaujasi to miesto ištikimybe mylimam sūnui ir nenujaučia apie mūsų planus, nežino, kad mes buriamės pačioje jo sostinėje, bet jis pakankamai nuovokus, jog suvoktų, kad Henrikas kelia grėsmę. Jis bando įtikinti Prancūzijos karalių Luisą sudaryti sąjungą, kurios viena sąlyga būtų mano berniuko sugrąžinimas. Jis viliasi susitarti su Škotija; jis žino, kad mano Henris renka vyrus; jis žino apie sužadėtuves ir tai, kad mano sūnus eina išvien su karaliene Elžbieta, nujaučia, kad jie susivienys arba šių metų rudenį, arba palauks pavasario. Jis numano tai ir turi dėl ko bijoti. Jis tik nenutuokia, koks mano vaidmuo; nėra tikras, ar esu ištikima vasalo, kurį jis apdovanojo postais ir turtais, žmona, ar esu motina sūnaus, kuris reiškia pretenzijas į sostą. Jis priverstas stebėti, priverstas laukti, priverstas svarstyti.

Bet jis neįtaria, koks juodas šešėlis krito ant jo vilčių ir saugumo; jis nežino, kad didžiausias draugas ir bendražygis Bakingamo hercogas, kuris pasodino jį į sostą, prisiekė ištikimybę, norėjo būti broliu, patikimu kaip tikras Jorkas, atsigręžė prieš jį ir pažadėjo jį sunaikinti. Vargšas Ričardas nekaltai švenčia Jorke, mėgaujasi šlove ir šiauriečių meile. Jis tik nenutuokia, kad pats geriausias jo bičiulis tapo tikru broliu: išdavikišku pavyduoliu broliu kaip Jorkai.

Mano vyras, milordas Tomas Stenlis, pasiėmęs tris laisvas nuo pareigų Ričardo dvare Jorke dienas, grįžta pas mane vieną popietę, mosteli moterims palikti mane vieną nenusilenkęs nei joms, nei man. Kilsteliu antakį įvertinusi tokį nemandagumą ir tylėdama laukiu.

— Neturiu laiko niekam daugiau, tik šiam klausimui, — burbteli jis. — Karalius išsiuntė mane savo asmeniniu reikalu, nors, Dievas mato, nė per nago juodymą manimi nepasitiki. Turiu grįžti pas Ričardą poryt, ir atrodo, jis svarsto apie naują mano areštą. Jis žino, kad rengiamas maištas, jis įtaria jus ir mane podraug, bet neatsirenka, kuo gali pasitikėti. Pasakykite man viena: ar jūs įsakėte nužudyti princus ir ar tai buvo padaryta?

Dirsteliu į uždarytas duris ir pakylu.

— Vyre, kodėl šito klausiate?

— Nes šiandien mano žemių įgaliotinis pasiteiravo, ar jie negyvi. Vyriausiasis mano arklininkas paklausė, ar girdėjau kokių naujienų. Mano vynininkas papasakojo, kad pusė šalies tuo tiki. Pusė Anglijos mano, kad princų nėra gyvų, dauguma kaltę verčia Ričardui.

Užgniaužiu savo pasitenkinimą.

— Pagalvokite, kaip galėčiau tai padaryti?

Stenlis pakiša kumštį man po smakru ir spragteli pirštais.

— Atsibuskite, — grubiai įsako. — Kalbate su manimi, ne su savo patarnautoju. Turite tuziną šnipų, didžiulius turtus, kuriuos pati valdote, dabar dar ir Bakingamo hercogo vyrus bei savo sargybą. Jeigu panorėtumėte, galėtumėte tai padaryti. Ar padarėte? Ar viskas baigta?

— Taip, — atsakau tyliai. — Baigta. Padaryta. Berniukai negyvi.

Jis kurį laiką tyli, tarsi kalbėtų maldelę už tas nekaltas sielas. Vėliau klausia:

— Kūnus matėte?

Nustėrstu.

— Ne, žinoma, ne.

— Tai iš kur žinote, kad jie nebegyvi?

Prieinu visai prie pat jo.

— Mes su hercogu sutarėme, kad tai reikia padaryti. Vieną vėlų vakarą pas mane atėjo jo žmogus ir pranešė, jog reikalas atliktas.

— Kaip jie tai padarė?

Negaliu žiūrėti vyrui į akis.

— Jis papasakojo, kad kartu su dar dviem užtiko juos miegančius ir uždusino patalais.

— Tik trys vyrai!

— Trys, — ginuosi. — Manau, reikėjo trijų...

Nutylu supratusi, kad jis, kaip ir aš, įsivaizduoja, kaip dešimties metų berniukas ir dvylikametis jo brolis apverčiami lovoje ir užspaudžiami čiužiniais.

— Bakingamo vyrai, ne mano, — primenu.

— Jūsų įsakymu, yra trys liudininkai. Kur lavonai?

— Pakišti po laiptais Taueryje. Kai Henrikas bus vainikuotas karaliumi, jis galės surasti ten kūnus ir paskelbti, kad juos nužudė dėdė. Užsakys mišias, surengs laidotuves.

— O iš kur žinote, kad Bakingamas jūsų neapmovė? Iš kur žinote, kad neišdangino princų ir nelaiko jų kur nors gyvų?

Sutrinku. Staiga pajuntu, kad padariau klaidą leidusi kitiems atlikti juodą darbą. Bet aš norėjau, kad ten būtų Bakingamo žmonės, norėjau suversti visą kaltę ant hercogo.

— Kodėl jis turėtų taip elgtis? Jis suinteresuotas, kad jie mirtų, — ginčijuosi, — kaip ir mes. Pats taip sakėte. O jeigu nutiks blogiausia, jei jis apgavo mane ir berniukai gyvi Taueryje, tada kas nors galės nužudyti juos vėliau.

— Pernelyg pasitikite sąjungininkais, — nemaloniai reziumuoja mano vyras. — Ir stengiatės nesusitepti rankų. Bet jeigu pats nesmūgiuoji, nežinai, ar smūgis pasiekė tikslą. Aš viliuosi, kad sutvarkėte šį reikalą. Jūsų sūnus niekada nebus saugus soste, jeigu kur nors slapstosi Jorko sūnus. Jis visą gyvenimą dirsčios per petį. Bretanėje jo tykos varžovas, koks jis buvo Edvardui. Kaip Henrikas terorizuoja Ričardą. Brangus jūsų sūnelis kankinsis iš baimės dėl varžovo, kaip pats kelia baimę Ričardui. Tiudoras neturės nė akimirkos ramybės. Jeigu susimovėte, pasmerkėte savo sūnų būti persekiojamu neramios dvasios, ir karūna niekada saugiai nepuoš jo galvos.

— Aš tik vykdau Dievo valią, — atšaunu piktai. — Ir tai reikėjo padaryti. Niekas manęs apie tai neklausinės. Henrikas bus saugus jam priklausančiame soste. Niekas jo nepersekios. Princai negyvi, aš dėl to nekalta. Tai Bakingamo darbas.

— Jums pasiūlius.

— Tai padarė Bakingamas.

— Ar esate tikra, kad abu princai nužudyti?

Akimirką sutrinku pagalvojusi apie keistus Elžbietos Vudvil žodžius: „Ten ne Ričardas“. Kas, jeigu ji pakišo antrininką žūti Taueryje?

— Abu, — atsakau ramiai.

Mano vyras šaltai nusišypso.

— Turėčiau džiaugtis, kad galiu būti dėl to ramus.

— Kai mano sūnus pergalingai atvyks į Londoną ir suras kūnus, kai apkaltins Bakingamą ar Ričardą ir karališkai palaidos princus, jūs suprasite, kad atlikau savo vaidmenį.

Neramia širdimi nueinu miegoti, o kitą dieną, tuoj po rytmetinių pamaldų, mano kambariuose pasirodo įsitempęs ir sunerimęs daktaras Luisas. Iškart pasiskundžiu, kad prastai jaučiuosi, ir išsiunčiu savo moteris už durų. Mes liekame mano privačiame kambarėlyje vieni du, leidžiu jam atsisėsti ant kėdės priešais kaip sau lygiam.

— Karalienė Elžbieta pasikvietė mane vakar į šventyklą, ji buvo tiesiog pametusi galvą, — tyliai pradėjo jis.

— Tikrai?

— Jai pranešė, kad princai negyvi, ji meldė mane pasakyti, jog tai netiesa.

— Ką jai pasakėte?

— Nežinojau, kokio atsakymo iš manęs tikitės, todėl papasakojau tai, ką kalba visas miestas — jie negyvi. Kad Ričardas nužudė juos arba karūnavimo dieną, arba išvykdamas iš Londono.

— O ji?

— Ji buvo siaubingai sukrėsta, ji negalėjo tuo patikėti. Bet, ledi Margareta, ji ištarė siaubingą dalyką... — Daktaras nutyla, lyg nedrįstų to ištarti.

— Tęskite, — paraginu jausdama, kaip šiurpas kyla nugara. Išsigąstu, kad mane išdavė. Bijau, kad nepavyko.

— Ji pravirko, bet paskui pratarė: „Bent jau Ričardas yra saugus“.

— Karalienė kalbėjo apie princą Ričardą? Jaunėlį?

— Tą, kuris buvo nuvestas į Tauerį palaikyti draugijos broliui.

— Žinau! Bet ką ji turėjo galvoje?

— To ir paklausiau. Iškart pasidomėjau, ką ji nori tuo pasakyti, o Elžbieta šiurpiai šyptelėjusi atsakė: „Daktare, jeigu turėtumėte tik du neįkainojamus retus brangakmenius ir bijotumėte vagių, ar paliktumėte juos vienoje dėžutėje?“

Jis pritariamai linkteli pamatęs išsigandusį mano veidą.

— Ką tai reiškia? — pakartoju.

— Daugiau ji neaiškino. Pasiteiravau, ar princo Ričardo nebuvo Taueryje, kai berniukai buvo nužudyti. Ji tik pareiškė, kad aš turėjau paprašyti jūsų pastatyti savus sargybinius bokšte, kad apsaugotumėte jos sūnų. Daugiau ji nieko nekalbėjo. Ir išsiuntė mane.

Pakylu nuo savo kėdės. Ta prakeikta moteris, ta ragana užstoja man šviesą nuo vaikystės, ir šią akimirką, kai naudojuosi ja, jos mylinčia šeima ir ištikimais rėmėjais, kad paveržčiau iš jos sostą, sunaikinčiau jos sūnus, ji dar gali likti nugalėtoja, nes padarė kažką, kas gali sumaišyti man visas kortas. Kaip jai pavyksta? Kaip yra, kad jai, taip sutryptai, jog net įstengiu pasimelsti už ją, pavyksta viską apversti aukštyn kojomis? Kerai, ne kitaip, tą sugeba tik raganos. Jos laimė ir sėkmė temdo mano gyvenimą. Žinau, kad Elžbieta tikrai sudariusi sandėrį su velniu. O, kad jis nusitemptų ją pragaran.

— Turite grįžti pas karalienę, — pratariu pasisukdama į daktarą.

Atrodo, Luisas norėtų atsisakyti.

— Kas? — burbteliu.

— Ledi Margareta, prisiekiu, bijau pas ją eiti. Ji kaip pušies uokse įkalinta ragana; kaip spąstuose įkliuvusi dvasia; vandens deivė užšalusiame ežere, laukianti pavasario. Ji gyvena šventų požemių, dieną naktį skalaujamų upės, prieblandoje, klausosi jos čiurlenimo kaip patarėjo. Ji žino dalykų, kurių mirtingais būdais nesužinotum. Ji kelia man siaubą. Jos duktė ne geresnė.

— Teks sukaupti drąsą, — atšaunu. — Stiprybės, nes dirbi Viešpaties darbą. Turėsi grįžti pas ją ir pasakyti, kad nenusimintų. Pasakyk jai, jog esu tikra, kad princai tebėra gyvi. Primink jai, kad per Tauerio puolimą girdėjome sargybą, traukiančią juos nuo durų. Jeigu jie buvo gyvi tuomet, kodėl Ričardas juos dabar žudytų? Jis užėmė sostą jų nepalietęs, kam jam reikia vaikų mirčių dabar? Ričardas yra žmogus, kuris mėgsta pats tvarkyti savo reikalus, o dabar jis už šimtų mylių. Perduok jai, kad padvigubinsiu savo žmonių Taueryje ir kad savo garbe prisiekiu jai, jog apsaugosiu princus. Primink Elžbietai, kad sukilimas prasidės po mėnesio. Kai tik sutriuškinsime karalių Ričardą, išvaduosime berniukus. O tada, kai ji nusiramins, kai apims palengvėjimas, kai pamatysite, kad jos veidas atgavo spalvą ir ją įtikinote... nieko nedelsdamas paklauskite, ar princas Ričardas yra saugus. Ar ji sugebėjo jį kažkur paslėpti.

Gydytojas linkteli, bet atrodo išblyškęs iš baimės.

— O ar jie saugūs? — teiraujasi. — Ar galiu įtikinti ją, kad tie vargšai vaikai saugūs ir mes juos išgelbėsime? Kad gandai, netgi tarp jūsų pačios tarnų, yra melagingi? Ar jūs, ledi Margareta, žinote, gyvi jie ar mirę? Ar galiu sakyti motinai, kad jie gyvi, ir nemeluoti?

— Princai Dievo rankose, — atsakau ramiai. — Kaip ir mes visi. Mano sūnus taip pat. Dabar pavojingi laikai, ir princai yra Dievo rankose.

Tą naktį išgirstame apie pirmą sukilimą. Jis neapskaičiuotas, per ankstyvas. Kento vyrai žygiuoja į Londoną kviesdami Bakingamo hercogą paimti karūną. Sasekso grafystė stveriasi ginklų patikėjusi, kad negalima delsti, o hampšyriečiai užsiplieskia it sausa malka nuo kitos. Ištikimiausias Ričardo vadas Tomas Hovardas, naujasis Norfolko hercogas, atžygiuoja vakariniu keliu iš Londono ir užima Gildfordą, malšina pasipriešinimus vakaruose ir rytuose, sulaikydamas maištininkus savo grafystėse, ir siunčia įspėjimą karaliui: pietų grafystės stoja už buvusią karalienę ir jos įkalintus sūnus, princus.

Ričardas, mūšių užgrūdintas Jorkų vadas, žygiuoja į pietus kiek tik įkabina jo kariauna, įsirengia vadavietę Linkolne ir renka kareivius kiekvienoje grafystėje, ypač tose, kurios šitaip džiaugsmingai sutiko jo procesiją. Jis sužino apie Bakingamo išdavystę, kai iš Velso atvykę žmonės papasakoja, kad hercogas jau traukia per Velsą rinkdamas vyrus ir aiškiai ketindamas persikelti ties Glosteriu ar Tjuksberiu, įžengti į Anglijos širdį su saviškiais ir samdytais velsiečiais. Mylimas jo draugas Henris Stafordas žygiuoja po jo vėliava taip pat išdidžiai ir narsiai, kaip anksčiau po Ričardo. Tik dabar žygiuoja prieš jį.

Ričardas išbąla nuo įsiūčio, sugriebia savo dešinę ranką, kardo ranką, virš alkūnės, lyg norėdamas sustabdyti, kad nedrebėtų.

— Žmogus, kuris turėjo daugiausiai priežasčių neišduoti! — sušunka. — Niekšingiausias padaras. Žmogus, kuris gavo visko, ko prašė. Dar niekada su jokiu išdaviku nebuvo taip gerai elgtasi. Niekšas, parsidavėlis!

Jis iškart išsiuntinėja įsakymus į kiekvieną Anglijos grafystę rinktis, reikalaudamas ištikimybės, ginklų ir žmonių. Tai pirmoji ir didžiausia krizė jo valdymo laikotarpiu. Jis kviečia remti Jorkų karalių, jis reikalauja parodyti ištikimybę, kokią parodė jo broliui ir kokią žadėjo jam. Jis įspėja tuos, kurie džiugiai sveikino jį užsidėjusį karūną vos prieš šešiolika savaičių, kad dabar turi apginti tą sprendimą, nes Anglija kris prieš niekšišką apsišaukėlio Bakingamo hercogo, raganos karalienės ir varžovo Tiudoro sąjungą.

Pliaupia lietus, pučia stiprus šiaurys. Negeras šitas vėjas, raganų vėjas. Mano sūnus turi išplaukti, jeigu nori spėti, kol karalienės rėmėjai sukilę ir Bakingamas žygiuoja. Bet jeigu čia, pietų Anglijoje, toks oras, bijau pagalvoti, koks jis Bretanėje. O Henrikas turi pasirodyti tiksliai tuo metu, kad užkluptų pavargusį pirmojo mūšio nugalėtoją, priverstų jį atsisukti ir kautis vėl, iškankintą pjautynių. Bet, stovėdama prie lango, už kurio pliaupia lietus ir lamdo medžius mūsų sode, suprantu, kad jis negali pakelti burių tokiu oru, nes vėjas pučia į pietus. Kažin ar jam išvis pavyktų išplaukti iš uosto.

Kitą dieną oras dar labiau pabjūra, ima tvinti upė. Ji pakyla virš mūsų prieplaukos laiptelių sodo gale. Irklininkai nuiria Stenlio baržą per daržą iki paties sodo, kuo toliau nuo sūkuringos tėkmės, bijodami, kad srovė nuplėš ją nuo lynų. Negaliu patikėti, kad Henriui pavyks išplaukti tokiu oru, net jeigu galėtų palikti uostą. Nemanau, kad jis saugiai įveiks Anglijos jūrą ir pasieks pietinę pakrantę.

Mano informatorių, šnipų ir sąmokslininkų tinklas, apstulbintas aršios liūties, priima ją kaip į mus nukreiptą ginklą. Visi keliai į Londoną neišvažiuojami; niekas negali perduoti jokios žinutės. Raitelis su arkliu negali patekti iš Londono į Gilfordą, o kai upė dar labiau pakyla, pasiekia žinios, kad apsemtas skęsta žemupys. Potvyniai nenatūraliai dideli, kiekvieną dieną ir naktį upė virsta triuškinančia banga, šluoja paupyje stovinčius namus, prieplaukas, pylimus ir krantines. Niekas neprisimena tokių orų, liūtys tęsiasi kelias dienas, upės veržiasi iš krantų visoje Anglijoje.

Neturiu su kuo pasišnekėti išskyrus savo Dievą, ne visada girdžiu Jo balsą lyg lietus neleistų įžiūrėti Jo veido, o vėtra nuneštų tolyn Jo žodžius. Todėl esu įsitikinusi, kad tai raganų darbas. Leidžiu dienas prie lango į sodą, stebiu, kaip upė kunkuliuoja už tvoros ir veržiasi į sodą, sprindis po sprindžio, kol medžiai, atrodo, ima tiesti į dangų šakas maldaudami debesų pagalbos. Kiekviena mano dama, pas mane apsilankęs daktaras Luisas, kiekvienas suokalbininkas, įsiprašęs priimti, kiekvienas trokšta žinoti, kas vyksta. Tarsi numanyčiau daugiau negu jie, nors girdžiu tik lietų; tarsi galėčiau perskaityti ateitį audros plėšomame danguje. Nors nežinau nieko. Gali nutikti bet kas, grumtynės pliurzoje gali vykti vos už pusės mylios, bet nė vienas mūsų apie tai nesužinos — negirdėsime balsų per vėtrą, nematysime šviesų per liūtį.

Naktis leidžiu savo koplyčioje melsdama apsaugoti mano sūnų ir prašydama sėkmės mūsų žygiui. Negirdžiu jokio atsakymo iš Dievo, tik nuolatinį vandens kliaukimą stogu ir vėjo, virš galvos kilnojančio čerpes, staugimą, kol imu bijoti, kad raganų vėtra neleidžia paties Viešpaties į dangų virš Anglijos ir daugiau niekada Jo nebeišgirsiu.

Pagaliau sulaukiu laiško iš savo vyro Koventryje.

Karalius liepė man grįžti, ir aš bijau, kad jis manimi abejoja. Jis išsikvietė ir mano sūnų lordą Stretndžą ir buvo labai paniuręs, kai išgirdo, kad šis išvyko iš savo namų su dešimties tūkstančių vyrų armija. Tik mano sūnus niekam nepasakojo, kur keliauja, o jo tarnai prisiekė girdėję jį sakant, kad renka pulką už teisėtą reikalą. Aš tikinu karalių, kad mano sūnus atžygiuoja prisijungti prie mūsų, kad liko ištikimas sostui, bet jo čia, mūsų štabe Koventrio pilyje, dar nėra.

Bakingamas įstrigo Velse patvinus Sevemo upei. Jūsų sūnus, man regįs, liks uoste dėl audros. Karalienės vyrai negalės žygiuoti ištižusiais keliais, o Norfolko hercogas laukia jų. Manau, mūsų sukilimas baigtas; jus sutriuškino lietus ir patvinę vandenys. Žmonės vadina tai Bakingamo hercogo potvyniu, kuris nuplukdė jo ambicijas į pragarą kartu su jūsų viltimis. Niekas nėra matęs tokios audros nuo tada, kai karalienė Elžbieta iššaukė rūką, paslėpusį jos vyro armiją per Bameto mūšį, arba iškvietė vėją, kad saugiai parplukdytų Edvardą namo. Niekas neabejoja, kad ji tai gali, ir dauguma mūsų viliasi, jog ji liausis, kol visi neprigėrėme. Bet kodėl? Ar Elžbieta jau prieš jus? Jeigu taip, tai kodėl? Ar nuojauta jai kužda, kas nutiko jos berniukams ir kieno tai kaltė? Ar ji mano, kad tai jūsų darbas? Ar keršydama nutarė paskandinti jūsų sūnų?

Sunaikinkite visus dokumentus, kuriuos turite, neikite viską, ką padarėte. Ričardas grįžta į Londoną, Tauerio pievelėje bus sukaltas ešafotas. Jeigu patikės bent puse to, ką girdėjo, nusiųs į jį jus ir aš negalėsiu jūsų išgelbėti.

Stenlis